Added (2008.10.08, 22:45:56)
---------------------------------------------
savo vaiku as tai nesu pakrikstijus, nors su Dievuleliu neblogai sutariu ,bet del baznycios turiu savo poziuri

o aš norėjau žiemą, kai daug sniego, aplink balta....

Kiekvieno žmogaus gyvenimą vainikuoja lemtingi ribiniai įvykiai – gimimas ir mirtis. Jie nuo seno buvo lydimi įvairių apeigų, ritualų ir ceremonijų.
Skirtingose kultūrose ir skirtingais laikais šeimos šventės buvo traktuojamos nevienodai. O štai Lietuvoje jos nuo seno puoselėjamos. Gal taip yra dėl to, kad lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis bendruomenei tam tikromis geografinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. Susikūrus šeiminio gyvenimo tradicijoms, jos perduodamos iš kartos į kartą kaip svarbiausia giminės jungtis.

Šeimos šventės sujungia visus artimiausius žmones į vieną ratą, sutelkia šeimos branduolį. Juk žmogui šeima – didžiausia vertybė. www.viskaskrikstynoms.lt
Naujo šeimos nario atėjimas į pasaulį buvo ir yra didelė šventė. O su gimimu į namus ateina krikštynų šurmulys. Jau nuo seno ši šeimos šventė buvo gaubiama paslapties ir savitumo skraistės. Tad atverkime tradicijų, papročių skrynią ir pasižvalgykime, kaip buvo švenčiamos krikštynos, kokių apeigų laikytasi, kaip švęsdavo ir kaip linksmindavosi.

Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, jau ankstyvosios bendruomeninės santvarkos laikais turėjo gausybę savo pasaulėjautos vaizdinių. Tikėjimuose, susijusiuose su žmogaus atėjimu į pasaulį, nuo senų senovės vyravo prosenelių, kitų šeimos mirusiųjų vėlių kultas. Žmonės tikėjo, kad visose svarbiausių gyvenimo momentų apeigose dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Šeimos gyvenime ir apeigose ilgus šimtmečius buvo svarbūs religiniai, maginiai, simboliniai vaizdiniai.
Gimus vaikeliui kiekviena šeima stengdavosi ilgai nedelsti ir kuo greičiau organizuoti krikštynas. Tikėta, kad nekrikštytam vaikui gresia įvairūs pavojai, jų tyko įvairios antgamtinės būtybės (laumės, raganos). Pagal senuosius papročius iki krikšto prie naujagimio turėjo degti ugnis arba namų židinys. Buvo tikima, kad nekrikštyto vaiko vėlė klaidžioja po pasaulį ar gyvena po žeme, virtusi mažu žmogeliuku kaukučiu naktimis lankosi tėvų namuose, verkšlena, prašo tėvų pavalgydinti, perrengti, gelbėti.

Yra duomenų, kad XV a. Mažosios Lietuvos lietuviai atlikdavo krikštą namuose. Tokio krikšto apeigos jau buvo sumišusios su bažnytinėmis. Kiek vėliau žmonės buvo verčiami vaikus krikštyti tik bažnyčiose. Pakrikštiję vaikelį bažnyčioje krikštatėviai skubėdavo panaikinti bažnytinį krikštą, ir pakrikštyti kūdikį pagal senuosius protėvių papročius. Jie nešdavo vaiką prie vandens telkinių – šaltinių, upių, ežerų, – kur juos nuplaudavo. Taip buvo atliekamos atkrikštijimo apeigos ir kartu suteikiamas naujas krikštas. Tai liudija, kad senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus krikštydavo maudydami vandenyje.
Krikštatėvius – kūmus, kviesdavo vaiko tėvas. Kūmais prašydavo artimiausias gimines. Tėvai visada krikštatėviais rinkdavosi tik dorus, sąžiningus žmones, nes buvo tikima, kad užaugę vaikai bus panašūs į krikštatėvius. Laikas nuo gimimo iki krikštynų vadinosi radynos. Tai laikas, skirtas lankyti naujagimį. Visi aplankiusieji nešdavo dovanų ir maisto. Senovės lietuviai kviesdavo nuo 3 iki 5 porų kūmų.

Senoliai tikėjo, kad krikštynas būtina organizuoti, kai pateka jaunas mėnulis. Manyta, kad tuomet žmogus lėčiau sens, ilgai bus jaunas, sveikas ir gražus.
Pagrindinis krikštynų akcentas – vardo suteikimas. Buvo tikima, kad labai svarbu išrinkti kūdikėliui tinkamą vardą, nes su vardu išrenkamas ir krikštijamojo globėjas. O jeigu kūdikis pavadinamas šventojo, kurio dienoje vaikelis užgimė, vardu, tuomet vaikelio laukia šviesi ateitis ir geras gyvenimas. Pirmagimių niekas nekrikštydavo tėvų vardu, nes buvo tikima, kad tokio vaikelio laukia trumpas gyvenimas.
Pagrindinį vaidmenį krikštynų apeigose nuo seno atlikdavo krikšto tėvai. Bet vardus naujagimiui visada rinkdavo tėvai. Jeigu gimdavo mergaitė, tuomet vardą išrinkdavo tėvelis, o jeigu berniukas, tuomet jau vardo išrinkimo rūpestis tekdavo mamai. Jeigu tėvai paisydavo šios tradicijos, tuomet jų vaikai būdavo labai gabūs ir išmintingi.

Krikštynų apeigos buvo atliekamos prie stalo. Buvo paprotys prieš krikštą ir tuoj po krikšto kūdikį pirmiausia paguldyti ant stalo ir ten atlikti apeigas. Už stalo krikštasuolėje, garbingiausiame namo kampe, atsisėsdavo kūmai – svarbiausi krikštynų apeigų atlikėjai. Jie privalėjo sėdėti susiglaudę, kad vaiko dantukai būtų tvirti ir nereti.

Stalas buvo tarsi namų altorius, kulto vieta, kur degdavo šventa ugnis. Stalas taip pat buvo susijęs su prosenelių bei namų dievų kultu. Todėl buvo draudžiama ant stalo sėdėti, dėti nešvarius daiktus. Per šeimynines apeigas stalą bučiuodavo. Išvežant kūdikį į bažnyčią krikštyti, pribuvėja pirmiausia kūdikį padėdavo ant stalo šalia duonos kepalo, paskui, paėmusi jį ant rankų, pirmiausia nusilenkdavo šventam užstalės kampui, o tik paskui – tėvams ir svečiams. Tai buvo kūdikio pristatymas palaiminimui, kurį pirmiausia turėjo suteikti namų proseniai, dievai, gyvenantys tuose namuose.

Kai kuriose apylinkėse atvykusi į krikštynas kūma sėsdavo ant namo slenksčio, ją pasitikdavo pribuvėja ir kviesdavo į vidų. Vežant į krikštą, kūmai išeidavo pro duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštą vaiką apnešdavo aplink židinį ir pro atidarytą langą paduodavo kūmams. Taip buvo daroma, kad vaikas nesutiktų po slenksčiu esančių piktų dvasių.
Paskui kūmai išveždavo kūdikį į bažnyčią.

Išvežant kūdikį krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai. Dzūkijoje, pribuvėjai parodžiusiai kūdikį, kūmai nusilenkdavo ir prašydavo duoti jiems kūdikėlį pakrikštyti ir parinkti angelą sargą. Išvežant vaiką krikštyti kūmams negalima nieko pamiršti, o pamiršus grįžti į trobą. Tikėta, kad kitaip vaikas būsiąs labai užmaršus.
Kai krikšto tėvai išveždavo vaiką krikštyti, motina sėsdavo prie knygų, nes buvo tikima, kad tuomet vaikas bus gabus.
Vežant vaiką krikštyti krikšto tėvai turėtų stengtis nekalbėti, kitaip vaikas bus rėksnys, neklausys tėvų. Taip pat tikėta, kad vežant vaikelį krikštyti negalima imti pakeleivių, nes tuomet vaikučio gyvenimas būsiąs sunkus.
Grįžusius kūmus pasitikdavo pribuvėja, tėvai ir kiti šventės svečiai. Persirengę svečiai stengdavosi ,,pagrobti“ kūdikį, tuomet kūmai turėdavo jį ,,išpirkti“. Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji. Ši graži šeimos šventė baigdavosi pribuvėjos išvežimu, pasodinus ją į geldą, ar ant akėčių.

Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis vaišindavo tėvai, o vakariene – kūmai. Tada uždegdavo dvylika žvakių, įstatytų į išskobtus burokus, ir sustatydavo ant stalo, lentynų, palangių. Pavalgius pribuvėja atnešdavo apdengtą košę. Kūmai košės paragaudavo ir ant jos padėdavo pinigų. Paskui surinkdavo vyrų kepures, o šie jas turėdavo išsipirkti. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas – moliniame dubenyje kepta kiaušinienė, kurią suvalgius indas sudaužomas. Veliuonos apylinkėse per kūmos pietus svečiai prašydavo pribuvėją parodyti kūdikį. Ji susukdavo iš skudurų ar šiaudų lėlę arba suvyniodavo katę ir atnešdavo. Svečiai pažiūrėję šaukdavo, kad ne tas. Taip darydavo kelis kartus. Kai žaidimas nusibosdavo, atnešdavo tikrąjį kūdikį. Kūmai ir svečiai visi iš eilės imdavo jį ant rankų ir supdavo, tai yra ,,augindavo“. Paskui kūma dovanodavo pribuvėjai stuomenį, kūmas – pinigų. Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdavo, kad būtų turtingas, protingas, ilgaamžis ir doras. Tai senovinis paprotys, pagal kurį kūdikis priimamas į bendruomenę.
Krikštynų apeigų svarbiausias tikslas buvo garantuoti kūdikiui laimingą gyvenimą.

Krikštynų puota jau nuo senų laikų buvusi didelė šventė ne tik tiems namams, bet ir visam kaimui. Krikštynų puota beveik prilygdavo vestuvėms, nes trukdavo net dvi dienas. Pirmąją dieną visus vaišindavo kūdikio tėvai, o antrąją – kaimynai. Krikštatėviai visus vaišindavo ,,kūmo pyragu“. Kai kur per krikštynas vykdavo apeiginis gaidžio užmušimas samčiu; jo mėsą, suklaupę ratu ant žemės, valgydavo tik moterys. Tai labai įdomus ir archajiškas paprotys užfiksuotas Mažojoje Lietuvoje.

Gimimas, kaip ir kiti svarbūs žmogaus gyvenimo įvykiai, buvo lydimi papročių ir apeigų. Per juos kiekvienas žmogus buvo susietas ne tik su esama bendruomene, bet ir su praeitimi. Iš kartos į kartą buvo perduodamas gyvenimo modelis. Kiekvienas tikėjimas žmones susiedavo su praeitimi ir suteikdavo ateities ,,žinojimą“.
Daugybė gražių mūsų tautos senovės papročių yra užmiršti arba ima nykti. Iš pažiūros naivūs pasakojimai gali tapti atsakymu į daugybę klausimų, tereikia atverti skrynią...

ir gėda ir bėda, na, bet yra kaip yra